Pagrindinis puslapis
„Šįryt aš ir vėl apkarpiau savo rožynus…“
Ištrauka iš Antoine de Saint-Exupery knygos „Citadelė“
Aš pažinojau sodininką, kuris man kalbėjo apie savo draugą. Abu ilgą laiką gyveno kaip broliai, kol gyvenimas juos išskyrė, kartu gėrė vakaro arbatą, šventė tas pačias šventes ir ieškodavo vienas kito, kai norėdavo gauti patarimą ar nusikratyti prisipažinimų. Ir, žinoma, jie turėjo mažai ką kits kitam pasakyti, daug dažniau juos matydavai vaikštančius užbaigus darbą, atidžiai, be žodžių stebinčius gėles, sodus, dangų ir medžius. Bet jei vienas iš judviejų palenkdavo galvą pirštu užčiuopdamas kokį augalą, kitas pasilenkęs atpažindavo vikšrų pėdsakus ir linktelėdavo galva. Ir gražiai prasiskleidę žiedai jiems abiem teikė tą patį malonumą.
Taigi atsitiko, kad vienam pirkliui pasamdžius vieną iš judviejų, jis keliom savaitėm prisijungė prie karavano. Bet karavanų plėšikai, egzistencijos atsitiktinumai, karai tarp valstybių, audros, laivų skendimai, griovimai, gedulas ir amatai, kad išgyventum, siūbavo anąjį ištisus metus kaip jūra statinę, stumdami jį nuo sodo link sodo iki pat pasaulio pakraščių.
Štai mano sodininkas, gyvendamas tylią senatvę, gavo laišką iš savo draugo. Dievas žino, kiek metų jis plaukiojo. Dievas žino, kokie diližanai, kokie raiteliai, kokie laivai, kokie karavanai pasikeisdami vežė jį su tuo pačiu jūros bangų užsispyrimu iki jo sodo. Ir aną rytą, spinduliuodamas laime ir norėdamas ja pasidalyti, jis paprašė manęs perskaityti, kaip prašoma perskaityti poemą, laišką, kurį buvo gavęs. Ir iš mano veido stebėjo, ką aš jaučiu. Ir, žinoma, tenai buvo tik keletas žodžių, nes abu sodininkai vikriau vartojo kastuvą nei plunksną. Ir aš perskaičiau: „Šį rytą apkarpiau savo rožynus…“, paskui, apmąstydamas tai, kas esminga, kas man atrodė žodžiais neišsakoma, aš linktelėjau galva; taip būtų padarę ir jie.
Taigi mano sodininkas daugiau nebepatyrė poilsio. […] Ir po trejų metų išaušo atsitiktinė diena, kai aš siunčiau kažkokią ambasadą į kitą žemės pusę. Taigi aš pasišaukiau savo sodininką ir tariau jam: „Tu gali parašyti savo draugui“. Ir mano medžiai nuo to šiek tiek nukentėjo, ir daržo daržovės, ir tai buvo šventė vikšrams, nes sodininkas leido dienas savo kambaryje braižydamas, braukydamas, pradėdamas triūsą iš naujo – iškišęs liežuvį kaip vaikas ties savo darbu, nes žinojo turįs pasakyti ką nors skubaus, ir jam reikėjo savo tiesoje persikelti pas savo draugą. Reikėjo pastatyti savo paties lieptą virš bedugnės, pasiekti kitą savęs dalį per erdvę ir laiką. Jam reikėjo išsakyti savo meilę. Ir štai rausdamas jis atėjo pas mane ir įteikė man savo atsakymą tam, kad dar kartą pastebėtų mano veide džiaugsmo atspindį, kuris nušvies adresatą, ir šitaip išbandytų prisipažinimų galią. Ir […] aš perskaičiau, kad jis stropia ir negrabia rašysena patikėjo draugui tarytum maldą kuklius žodžius: „Šįryt aš ir vėl apkarpiau savo rožynus…“ Ir nutilau skaitydamas, ir apmąsčiau esmę, kuri pradėjo man ryškiau rodytis, nes jis Tave šlovino, Viešpatie, susijungdamas Tavyje virš rožynų to nė pats nežinodamas.
Lina
ABOUT US